Weird me (Lietuviška)

Simpatijų graudumas

Niekada negalvojau, jog kuri mano ex simpatija buvo graudi. Nes esu tokios nuomonės žmogus, kad graudus, ne graudus, vis vien tau kažkada patiko, bet šį kartą tikrai nuoširdžiai gailiuosi, jog man patiko Džedas. Tas vaikelis toks keistuolis, jog man juokinga darosi, kai matau jį sėdintį priešais mane per istoriją. Vis atsisuka naiviai savo akiniuotu veidu žiūri į Reina. Aš noriu, kaip nesveika juoktis jam į veidą, koks jis naivus kvailys ir kaip graudžiai jie atrodo apsikabinę, kaip velniškai norėčiau, jog tas tobulas rugsėjo 1-osios Džedas būtų mano. Jo santykiai su Reina, kaip vaikų smėlio dėžėje žaidžia ir tiek. Jaučiuosi lyg septyniolikmetė kuri vienintelė iš savo amžiaus žmonių noriu normalių rimtų santykių. Apie tai svajoju gal nuo 7 klasės (kai pamilau pirmą kartą), bet jausmas lyg mano princo ant balto žirgo tėvas žuvo per sausio 13 įvykius taip ir nesukūręs mano princo. Kvailai jaudinuosi, jog neturiu vaikino, nors man tik suknisti 17, šiam pasaulį jaučiuosi velniškai vieniša atrodo lyg niekas manęs nesupranta. Rašau tik tam, kad pabėgčiau nuo visko. Taip velniškai tikėjausi, kad pagaliau radau tą vienintelį, kai susirašinėjau su lietuviu berniuku. Bet iš viso to išėjo toks šūdas, kad kitaip to ir nebepavadinsi... Kai iš temos apie graudžias ex simpatijas viskas pereina į graudžią mane. Tokia aš ir esu...

Takaja my weird life

With big Love - Gabija ❤️